Tam, kad galėtume kokybiškai teikti paslaugas Jums, mes naudojame slapukus, kurie yra išsaugomi Jūsų kompiuteryje. Paspausdami SUTINKU, Jūs patvirtinate, kad esate informuotas apie slapukų naudojimą mūsų tinklalapyje. Atjungti slapukus Jūs galite savo naršyklės nustatymuose. Sutinku X
Print header


Savotiškiems finansų medikams vadovaujanti Grabinskė – apie pandeminį šoką, Grybauskaitės pamokas ir gyvenimo variklį

2021 02 11 13:27:00
Interviu autorė – Eugenija Grižibauskienė, www.delfi.lt 

Deimančiukas „Aviva Group“ karūnoje – taip pusiau juokais, pusiau rimtai apie „Aviva Lietuva“ kalbama šios tarptautinės kompanijos užkulisiuose. 324 metus skaičiuojanti draudimo ir pensijų kaupimo bendrovė vienija 13 įmonių svečiose šalyse ir tik vienintelei, kuri veikia Lietuvoje, vadovauja moteris.

Asta Grabinskė į „Aviva Lietuva“ atėjo su reikšmingu darbo valstybiniame sektoriuje bagažu. Didžiausias turtas jame – komandinio darbo patirtis su tuometine finansų ministre Dalia Grybauskaite. Buvusi viceministrė A. Grabinskė iki šiol pamena tas pamokas ir tą patirtį, kurios sėmėsi iš būsimosios Lietuvos prezidentės.

Jau 18 metų vadovaujate „Aviva Lietuva“ bendrovei. Kur slypi ta sėkmė, padėjusi išlikti tose pačiose pareigose ir kaip neprarandate apetito tam pačiam darbui?

Turbūt reikėjo išbūti tose pareigose tiek metų jau vien todėl, kad man kartu su komanda teko misija išgyventi praėjusius metus. Neslėpsiu, kad pavasarinis karantinas mums sukėlė tikrą šoką. Mūsų darbuotojai buvo įpratę dirbti komandoje, turėti gyvą ryšį su klientais ir visi procesai buvo tik tokiam darbui paruošti. Kai šeštadienio vakarą sužinojau, kad teks dirbti iš namų, tai pasaulis po kojomis susvyravo. Juk puikiai supratau, kad viskas turi veikti kaip ir anksčiau. Pamenu, kad sekmadienis buvo karštas visomis prasmėmis, – tai buvo darbas telefonu nuo ankstyvo ryto ir skubių bet patikimų sprendimų kaip dirbti ir gyventi toliau ieškojimas. Juk „Aviva Lietuva“ atsakinga už kone 300 tūkst. klientų ir beveik milijardą eurų. Kiekvienas iš tų klientų nori ir turi teisę žinoti, kas darosi jo sąskaitoje, todėl ir toliau visi turėjo gauti tinkamas paslaugas, – turėjo vykti operacijos, priimamos įmokos iš žmonių, išmokamos išmokos, išlaikoma komanda. Taigi, pirmoji savaitė buvo išties karšta. Biuras pradėjo tuštėti tiesiog akyse. Finansų sektoriaus reikalavimai yra itin griežti. Kiekvienu atveju privalu nustatyti žmogaus tapatybę, negalima tik pagal telefono skambutį atlikti operacijų. O pasitarti, pasikonsultuoti nebuvo su kuo, nes visi lygiai taip pat nežinojo, ką daryti. Ačiū Dievui, dangus krito, bet nenukrito. Dabar jau esame viską susidėlioję ir sustygavę. Štai tokiose situacijoje ir supranti, ką reiškia patirtis ir kokia didelė atsakomybė finansų, draudimo, investavimo sektoriuje. Čia procesai nei akimirkai negali nutrūkti.

Tačiau draudimo ir pensijų kaupimo bendrovių praėjusius metus galima laikyti aukso amžiumi. Ne išimtis – ir „Aviva Lietuva“, juk jos rezultatai buvo išties geri?

Aišku, geri finansiniai rezultatai džiugina, bet šiuo atveju svarbiausia buvo viską suimti į rankas, suvokti, kaip vyksta procesai, užtikrinti tolesnį paslaugų teikimą. Ne mažiau svarbu buvo sutelkti komandą, kad nepakriktų žmonės. Dėl įmonės darbuotojų buvo paprasčiau, bet mes savo paslaugas platiname ir per 400 žmonių vienijantį finansų konsultantų tinklą. Šie žmonės yra pasklidę po visą Lietuvą, jie irgi patyrė pirminį šoką, nes nebegalėjo susitikti nei su esamu, nei su potencialiu klientu, nežinojo, ar iš viso bus įmanoma sudarinėti sutartis, ar žmonės norės, ar tokių paslaugų reikės. Reikėjo viską daryti, kad žmonės nepasklistų, susitelktų, galėtų dirbti naujai, pasitelkus naujus būdus ir metodus. Dabar jau galima atsigręžti ir didžiuotis, kad pavyko tai padaryti, kad per keletą pirmųjų savaičių viską suėmėme į rankas ir toliau, lyg nieko nebūtų nutikę, tęsiame savo veiklą. O juk nebuvo kaip niekur nieko. Tam, kad galėtume pasiūlyti savo paslaugą, sudaryti sutartį nepažeisdami jokių saugumo, finansų sektoriaus reguliavimo reikalavimų, reikėjo ir iki šiol dar reikia įdėti daug darbo ir pastangų. Bet kai atsigręžiame į praėjusius metus, tai atrodo kad viską, ką reikėjo, padarėme. Taigi, pirmas pusmetis buvo labai sunkus, o kovas, balandis – iš viso kritiniai mėnesiai. Tada apie pelną negalvojome, galvojome tik, kaip viską išlaikyti, kad tos stygos nesutrūkinėtų, o toliau jau reikėjo tęsti, kas buvo numatyta, vykdyti uždavinius. Džiaugiamės, kad veikla tęsiasi, kad klientai ir darbuotojai nepakriko. O mūsų verslas toks, – žingsnelis po žingsnelio, pelno greitai neuždirbi, viskas vyksta pamažu. Sukaupi klientų skaičių, kuris vis auga, jie moka įmokas, investuoja pinigus, auga jų turtas ir už visa tai įmonė žingsnis po žingsnio gauna atlygį ir tik tada tas pelnas ateina. Tai gerai, kad turėjau sukaupusi 17-os metų patirtį, nes jeigu būtų vos 17-os mėnesių, tai nežinau, kaip būtų pavykę visas virveles surinkti į vieną.

Tačiau jūs turėjote puikų užnugarį – tarptautinę kompaniją „Aviva Group“. Turbūt iš jos sulaukėte nemažai rekomendacijų ir patarimų, kaip elgtis koronaviruso pandemijos akivaizdoje?

Mane bendrai šokiravo, kaip per tas savaites nebeliko europinės bendrystės. Visi užsidarė. Mums, kaip tarptautinei įmonei, gal ir nebuvo taip dramatiška, bet visi buvo užsiėmę tuo, kas vyksta aplink. Aišku, dalinomės patirtimi kiek tik galėjome, bet tai buvo epizodiški dalykai, niekas už rankos nevedžiojo, reikėjo greitai veikti, priimti sprendimus, atsižvelgti į vietos situaciją.

Tačiau antroji banga ir antrasis karantinas, turbūt, jau tokio streso nekėlė – spėjote gerai tam pasiruošti?

Antrajai bangai jau buvome tinkamai pasiruošę. Visiškai perėjome į virtualų, nuotolinį bendravimą, susikūrėme sprendimus, numatėme įvairiausius skirtingus kelius, – kaip žmogų identifikuoti ir kaip jam visas paslaugas pasiūlyti. Kas, kad turėjome elektroninį takelį, bet anksčiau vis tiek reikėjo susitikti dėl gyvo parašo, įsitikinti žmogaus tapatybe. O dabar įdiegėme mobilųjį parašą, radome kitų būdų tapatybei nustatyti. Turėjome žmones permokinti, išmokyti juos nuotolinio darbo.

Jums pačiai nuotolinis darbas sukėlė daug nepatogumų?

Taip įsisukau į darbus, dirbau kaip koks kombainas, tai net nebuvo kada svarstyti apie nuotolinio darbo nepatogumus. Iš pradžių gal tris savaites niekur kojos nekėliau, tik vakare įsijungdavau meditacinę muziką, kad kažkiek atsigaučiau.

Iš kur semiatės energijos, kas tą vidinį variklį nuolat užkuria, atgaivina, įkvepia?
 
Nėra lengva, nes dabar labai mažai galimybių perkrauti smegenis. Anksčiau tai padaryti padėdavo kelionės, įvairios išvykos, komandiruotės. Labai laukiu, kada išlaisvės judėjimo galimybės Lietuvoje, kad bent savaitgalį būtų galima kur nors išvykti. Paskutinį kartą į tolimesne kelionę buvome išvykę prieš metus slidinėti. Dar spėjome pabūti Šiaurės Italijoje prieš pat visą Europą užgriuvusią koronaviruso bangą. Bet vasarą Lietuvoje šauniai praleidome laiką, buvo galimybė pakeliauti, geriau pažinti savo kraštą, atrasti daug gražių dalykų. Taigi, visai blogai nebuvo. Aišku, kai išvažiuoji į tokią aplinką, kuri tau yra visiškai nauja, nepažįstama, tai kur kas greičiau emociškai ir intelektualiai atsigauni, nes smegenis reikia nukreipti kitur, kad jos atsijungtų ir nauju žvilgsniu galėtum pažiūrėti į viską.  Kelionės yra geriausias vaistas įtemptoms smegenims. Gal kažkam ir atrodo, štai kaip puikiai gyvena žmonės, kad kas kokius trejetą mėnesių vis kur nors išvyksta. Bet čia yra ne prabanga, tai kiti dalykai. Visai nesvarbu, ką tu kelionėje ten darysi, bet visiškas aplinkos pakeitimas, įsiliejimas į kitokį gyvenimą, stebėjimas, buvimas, aktyvus keliavimas, aktyvus laiko leidimas – man viskas tinka, visa tai yra mano vitaminai – tai nauja energija ir savęs persikrovimas. O dabar protiniam darbui belieka kitokia fizinės veiklos atsvara. Gyvenu miške, tai mėgstu po jį vaikščioti važinėti dviračiu, riedučiais, o šiuo metu ir slidinėti. Turime nuostabią baltą vilkę – japonų akitą, kuri pas mus prieš ketverius metus tiesiog atklydo iš miško. Taip ją ir priglaudėme. Iš pradžių visiems buvo iššūkis – priprasti, vieni kitus prisijaukinti. Bet dabar turiu gerą draugę. Būna, kad darbas sukelia nuovargį, būna įtampos ir rutinos. Iš kitos pusės, viskas taip greitai keičiasi finansų srityje, tokia gausa naujovių, projektų, kad jau tarsi susitapatini su ta veikla. Net mano vadovai pajuokauja, kad „Aviva Lietuva“ – tarsi Astos kūdikis. Daugelyje grupės įmonių kitose šalyse per tą laiką jau daug vadovų pasikeitė ir ne vieną kartą, o aš tapau savotiška rekordininke. Tarp grupei priklausančių įmonių, kurios veikia kitose šalyse, vadovų esu vienintelė moteris. Pagrindinėje kompanijoje yra vadovaujančių moterų, o prieš keletą mėnesių per visą grupės istoriją prie jos vairo irgi stojo moteris. Bet jei nebūtų gerų rezultatų, tai niekas manęs nelaikytų. Tie, kas dirba vadovaujančius darbus tarptautinėse korporacijoje, puikiai žino, kaip viskas vyksta. Turiu čia savo komandą, bet turiu daug reikalų ir pačioje grupėje: ir ne vieną vadovą. Didelėse organizacijose būna ir įvairių povandeninių srovių, o tai irgi nemenkas iššūkis.

Jūsų vadovaujama įmonė nuolat skina įvairius lietuviškus ir tarptautinius apdovanojimus. Tokie įvertinimai ne tik įkvepia, bet ir įpareigoja. Kaip iš viso „Aviva Lietuva“ atrodo bendrame „Aviva Group“ kontekste – jus dažniau giria, ar kur kas dažniau dar didesnius uždavinius kelia?

Versle jau taip yra, kad nuolat keliami tikslai yra augti, plėstis, siekti dar daugiau, dirbti dar geriau. Neneigsiu, iš tikrųjų Lietuva labai gerai vertinama. Juk nebūčiau tiek metų išdirbusi, jeigu grupė nebūtų patenkinta rezultatu. Kartais grupės kolegos pajuokauja sakydami, kad „Aviva Lietuva“ yra deimančiukas ant karūnos. Globalios pasaulinės grupės mastu, ten kur viskas skaičiuojama milijardais, mes esame nedidelis verslas, bet sėkminga investicija, metai po metų didinant apimtis, skaičius, kurie augina pasitikėjimą. „Aviva group“ neturi savo įmonių nei Latvijoje, nei Estijoje. Lietuvą ši grupė užkabino per Lenkiją. Toliau į mažesnes šalis ji nesiplėtė, tai mes tokie kaip ir išskirtiniai. Ir Lietuvos finansų rinkoje esame išskirtiniai. Mūsuose dominuoja skandinaviškas kapitalas ir skandinaviškas požiūris, esame savotiška atsvara, tokia klasikinio europietiško požiūrio draudimo ir pensijų bendrovė. Kontaktas su žmogumi mūsų įmonėje yra daugiau orientuotas į tiesioginį ryšį, ilgalaikius santykius. Mes ir savo konsultantams keliame uždavinį, kad jie užmegztų gerą, tvirtą ryšį su klientu. Iki šiol reikalavome, kad konsultantas nors kartą per metus būtinai susitiktų su klientu, pasikalbėtų apie jo poreikius, galimus pokyčius. O dabar visa tai persikėlė į virtualią erdvę. Mūsų įmonės filosofija – turėti tiesioginį ryšį su klientu, jį suprasti. Esame savotiški finansų medikai, užsiimantys finansų profilaktika. Mūsų užduotis yra padėti pasiruošti įvairiems gyvenimo atvejams. Gerais laikais žmogų sunkiau įtikinti tam ruoštis, bet jeigu kas nors įvyksta, akivaizdžiai pamatai darbo prasmę. Dabar ypač sunkūs laikai. Štai nuo gruodžio mėnesio 22-jų mūsų gyvybės draudimo klientų gyvybes nusinešė koronavirusas. Taigi toji pagalba, išmoka šeimoms yra reikšminga. Taip pat netekome ir dviejų savo kolegų.

Viename komentare iškėlėte klausimą – ar finansinio raštingumo mokomės tik iš krizių? O gal su naujomis kartomis auga labiau finansiškai išprususi visuomenė? Kokia būtų jūsų pačios išvada?

Kai supurto sudėtingiausios situacijos, tai išties susigriebiame. Kai buvo 2008-ųjų metų krizė, tai žmonėms atrodė, koks čia draudimas ar kaupimas. Tai buvo pirmas dalykas, kurio dalis jų atsisakė. Dabar žmonės daug atsargesni, jie kaip tik stengiasi išlaikyti sutartis, užsitikrinti draudimo apsaugą. Tokios krizės parodo, kad gyvenime turime ruoštis viskam. Finansinio raštingumo reikia mokytis, jis neateina savaime. Gal žmonės dabar sumanesni, turi daugiau informacijos ir patys gali geriau vertinti situaciją, tačiau iš kitos pusės, žmonės dabar įpratę gyventi daug laisviau, turi daugiau visokių norų, pagundų, tai kažkuria prasme jaunam žmogui netgi sudėtingiau, mažai kas yra linkęs galvoti apie juodą ar baltą dieną, nes gyvename čia ir dabar. Gal ir nereikia pernelyg savęs spausti, gal ir nereikia kaip mūsų protėviams, kaupti juodai dienai, bet pagalvoti apie rezervą turime. Juk žmonės ir šiaip dabar linkę pagyventi sau, ilgiau pakeliauti, leisti sau kurį laiką nedirbti. Visam tam jie turi būti pasiruošę, turėti atitinkamą pinigų rezervą ir draudimą.

O jūs pati esate labai taupi?

Pakankamai atsakingai žiūriu į pinigus, lengva ranka jų nešvaistau, nes žinau, kad toji finansinė nepriklausomybė lengvai neatėjo, daug pastangų reikėjo įdėti. Taigi, prieš lengva ranka juos paleidžiant reikia pagalvoti. Stengiuosi atsakingai galvoti ir kasdieniame gyvenime. Tiesa, kai noriu save pamaloninti, mokslo iš to nedarau. Nesu niekada detaliai iki cento biudžeto vedusi. Tiesiog jaučiu, ką galiu sau leisti, o ko ne.

Iš kokios šeimos esate kilusi, ko iš jos pasisėmėte, kodėl rinkotės ekonomikos studijas?

Augau Vilniuje, buvome trys vaikai. Įprastai sovietiniams laikams pakankamai kukliai gyvenome. Šeimoje vyko tylioji rezistencija, mums sakydavo, kad daug dalykų, apie kuriuos kalbama mokykloje, nėra teisingi. Taip nuo vaikystės pasisėjo tokia sėkla, kad toji sistema yra labai neteisinga, kad reikia gyventi kitaip, kad už tos geležinės uždangos yra kitoks gyvenimas – šviesus, spalvingas. Ir man taip norėjosi gyventi. Turbūt tai ir vedė į priekį, – tas begalinis vakarietiško gyvenimo noras. Dėl ekonomikos studijų didelių svarstymų nekilo. Buvau iš tų jaunuolių, kurie mokosi gerai, bet nėra tikrojo kelio suradę. Ekonomika buvo iš tų dalykų, apie kurią negalėjau pasakyti, kad nepatinka, nes tiesiog nežinojau, kas tai yra. Ir tėvai tokiam pasirinkimui pritarė, manė, kad tai praktiška specialybė. Studijos buvo populiarios, buvo sunku įstoti. Gal ir kiek atsitiktinai jas pasirinkau, bet dabar galiu tik pasidžiaugti. Vilniaus universitete gavome tik bendrą išsilavinimą, kažko praktiško ir vertingo neišmokome. Kai studijavau, kai tik vyko santvarkų lūžis. Pradėjome nuo partijos suvažiavimų, o baigiant jau studijavome rinkos ekonomiką. Studijuodama penktame kurse susilaukiau dukros, taigi baigti mokslus su kūdikiu ant rankų tikrai nebuvo lengva. Buvo tokie laikai, nepriklausomybės pradžia, atrodė, moterys turės galimybę auginti vaikus namuose. Tada dar negalvojome derinti motinystės su darbu, tai porą metų po baigimo praleidau su dukra. Bet tai itin buvo sudėtingas laikas, – labai stigo būtiniausių daiktų ir paslaugų. Gyvenome mažame kambarėlyje, karšto vandens nebuvo, jokių sauskelnių – taip pat. Nuolatinės eilės prie varškės, eilė į darželį. Jokio automobilio, absoliuti saviizoliacija. Kiekvienas už tą sovietinį ar pereinamąjį etapą ir už tokį gyvenimą sumokėjo savą kainą. Bet tai jau istorija. Augindama dukrą išsilaikiau vairavimo teises, mokiausi anglų kalbos. Viskas kilo iš to vakarietiško gyvenimo siekio. Į dirbančius tuomet žiūrėjau su lengvu pavydu. Vieni bendramoksliai nuėjo į Lietuvos laisvosios rinkos institutą, kiti – į Užsienio reikalų ministeriją. Visi pasitempę, laksto su portfeliukais, o aš iškritusi iš rinkos. Mokiausi gerai, buvo įvairių galimybių, o tada atrodė, kad gyvenimas eina pro šalį. Bet nėra to blogo, kas neišeitų į gera, – ir mano laikas atėjo.

Kokia buvo pirmoji jūsų darbo patirtis?

Pradėjau dirbti tuometinėje Ekonomikos ministerijoje. Jeigu atvirai, buvo slogoka aplinka. Ateini jaunas žmogus, kuriasi valstybė, norisi kažką reikšmingo veikti, buvau pasiryžusi nerti stačia galva, o ten viskas lėtai: „Tu čia, mergaite, padėk, atnešk, atšviesk“. Stebėjau atvykstančius vakariečius konsultantus. Jie tada atrodė tokie protingi, taip gražiai gyvenantys. Buvo noras kabintis, nes iš darbovietės jaunam žmogui paskatinimo nebuvo. Džiaugiuosi, kad buvo vidinės iniciatyvos, kur kokia brošiūrėlę su mokymais susirasti, kur išvažiuoti, pasimokyti. Pildžiau visur iš eilės prašymus, bet iš pradžių nesisekė niekur pakliūti.

Bet žvelgiant į jūsų mokymų sąrašą jis įspūdingas: mokslai Jungtinėje Karalystėje, stažuotės Kanadoje, JAV, Japonijoje, Prancūzijoje, Skandinavijos šalyse, Vengrijoje....

Tai nutiko jau vėliau, bet reikėjo to pirmojo karto, kad tavimi patikėtų. Pirmąjį žingsnį, kaip ir daugeliu atvejų, sunku žengti. Pagaliau vienas profesorius iš Kanados manimi patikėjo ir po egzaminų atrinko į mokymus. Tai buvo dviejų savaičių Estijoje ir šešių Kanadoje mokymų programa. Vyko specialios paskaitos atvykusiems iš Baltijos šalių, lankomos įstaigos. Gavau ir profesinės naudos, ir iš savo kiauto pradėjau lįsti kaip asmenybė. O svarbiausia, kad po šio pirmojo žingsnio buvo daug lengviau žengti kitus.

Kokie buvo tie kiti žingsniai?

Po Ekonomikos ministerijos pradėjau dirbti su Europos konsultantais, rengti ir įgyvendinti įvairius projektus. Buvo puiki galimybė iš jų pasimokyti kaip jie dirba, kuo gyvena. Tai jau buvo vakarietiška aplinka, vyko įvairūs mokymai bankininkams. Supratau, kad finansų, ekonomikos universitete neišmokau, o norėjosi būti tokiais, kaip jie. Tada pamačiau skelbimą apie magistratūrą Didžiojoje Britanijoje. Užpildžiau anketą, gavau rekomendacijas, projektas užsisuko. Kai sužinojau, kad konkursą laimėjau, dukra kaip tik į pirmą klasę turėjo eiti. O aš metams vėl tapau studente – su kuprine ant pečių, bendrabučio gyvenimu. Man tai buvo puiki gyvenimo mokykla ir ne mažesnis išbandymas.

Po studijų iš karto atėjote į Finansų ministeriją?

Taip, atėjau į ministeriją ir tapau vieno skyriaus vadove. Buvo galimybė dirbti privačiame sektoriuje, bet tada man tai atrodė per maža ir per smulku. Nors ministerijoje gaudavau mažesnį atlyginimą, man norėjosi daryti kažką reikšmingo ir didelio. Jau kokią trečią darbo dieną pasikvietė ministras ir sako: „Skubiai reikia kokių 100 mln. dolerių, suorganizuok iš bankų.“ Atsisėdau prie laidinio telefono ir galvoju, ką man dabar daryti. Pasiėmiau turimas vizitines korteles. Gerai, kad į ministeriją kaip tik buvo atvykęs konsultantas iš Švedijos, dirbęs Švedijos valstybės kredito įstaigoje. Tai jis kaip profesionalas taip tėviškai padėjo. Atsisėdome, susidėliojome, jis panaudojo savo patirtį ir kontaktus ir suradome tų pinigų.

Kaip pakliuvote į Pasaulio banką ir kokios patirties ten pasisėmėte?

Dirbau kaip Lietuvos atstovė Pasaulio banko valdybos sistemoje. Į ją metams delegavo tuometinė finansų ministrė D. Grybauskaitė. Dirbau su Šiaurės šalių diplomatais naujame biure. Pamačiau kaip valdomas pasaulis, kaip derinami šalių interesai, suvaldomos ekonominės krizės.

Prisiminkime tuos laikus, kai dirbote Finansų ministerijoje, kuomet jai vadovavo D. Grybauskaitė. Papasakokite, ką jums – tuometinei viceministrei pavyko su kitais nuveikti, kokių gyvenimo, lyderystės pamokų pasisėmėte iš būsimos prezidentės, ar buvo su ja sunku ir įdomu dirbti?

Kai pradėjau dirbti ministerijoje tikrai buvo nelengvi laikai. Kai tik buvo Rusijos krizė, valstybei labai trūko pinigų. Buvo nuolat ieškoma, kur jų gauti. Tai dabar jau daug kas nori Lietuvai skolinti, investuoti, o tada tikrai buvo sunki užduotis. Bet, aišku, darbas buvo įdomus. Dirbome su vakarietiškais investiciniais bankais, ruošėme prospektus, važinėjome, pasakojome investuotojams apie Lietuvą. Tai buvo intensyvus, įtemptas laikas. Kūrėme vertybinius popierius, aš asmeniškai dirbau prie taupymo lakštų, kurie buvo pradėti kurti nuo nulio. Reikėjo viską apgalvoti, – kaip juos įvesti, kaip platinti. Buvo daug įtampos, vyko vertybinių popierių (VP) aukcionai, reikėjo stebėti, kaip jie vyksta, ar kas VP perka, jei neperka, tai ką daryti, nes neturėsime už ką kitų išpirkti. Vyko politinės krizės, atsistatydindavo ministrai. Skambini, ieškai, galvoji, ką čia galėtų investuoti. Tuomet buvo tokia graži jaunatviška pareiga gelbėti situaciją. Gal ir be manęs tą būtų padarę, bet tada viskas priklausė nuo kiekvieno žmogaus iniciatyvos. Bet jaunas žmogus neria stačia galva, nes geriau suklysti, negu nieko nedaryti. Buvau atsakinga už europinius dalykus, rinkas. D. Grybauskaitė suformavo tikrą profesionalų komandą. Viceministru taip pat dirbo Vitas Vasiliauskas, vienam ir departamentų vadovavo Ingrida Šimonytė. Ne iš karto sutikau tapti viceministre. Bet kai esi perfekcionistė ir kai jau imiesi, tai darai viską, ką sugebi ir gali. Su D. Grybauskaite dirbti nebuvo lengva, bet įdomu. Galiu tik dėkoti likimui už tokią galimybę, nes būti prie stiprios asmenybės yra didžiulė dovana. Tai ne visada paprasta, bet augina tave kaip asmenybę. Gauni daug pamokų ir išmoksti siekti rezultato. Ji suformuluodavo užduotį ir turi eiti ir dirbti, grįžti iš kokio susitikimo su tokiu sprendimu, kokio reikia. Būta didelio pasitikėjimo, bet užduotis turėdavo būti įvykdyta ir gautas rezultatas. Mokiausi iš jos sprendimų priėmimo. Gal jie ir nebus tobuli, bet geriau netobulas, bet sprendimas. Mokiausi diplomatinių savybių, – kaip vedamos derybos, kaip rasti kompromisus, kad būtų gautas rezultatas, kaip pristatyti, parodyti save, kad nesuabejotų tavimi, tavo gebėjimais, kompetencijomis ir norais. Tie dalykai yra universalūs ir gyvenime praverčia. Gyvenime kiekvienam nutinka visokių situacijų, būna visokių akimirkų ir jeigu tu esi lyderis, žmonės turi tavimi tikėti, eiti kartu. Niekada kariuomenė nelaimės karo, jeigu kariai pamatys kūkčiojantį generolą.

O jums ar teko gyvenime dėl profesinių dalykų verkti?

O kam gi neteko? Bet geriausias būdas tai daryti į pagalvę, kai niekas nemato. Negali vadovas darbe šluostytis ašarų, bet sunkių momentų kaip ir kiekvienam žmogui pasitaiko. Jų pasitaiko ir prezidentams, ir karaliams. Dirbdama D. Grybauskaitės komandoje buvau tos srities eksperte, kuri nebuvo tiesioginė profesinė jos sritis. O ji buvo svarbi. Todėl kartu vykdavome į komandiruotes, lėktuvuose ir atviriau bei nuoširdžiau pasikalbėdavome.

Spėju, kad tuomet jums neegzistavo nei laisvi vakarai, nei savaitgaliai?

Kai reikia, tai imi ir darai, būdavo darbo iki išnaktų, ir savaitgaliai darbe. Bet D. Grybauskaitės darbo režimas buvo labai tvarkingas. Ji labai anksti pradėdavo darbą, bet ir tvarkingai baigdavo. Reikia žinoti vieną gyvenimo tiesą, kad nuvarytus arklius nušauna. Negali savęs išsekinti iki beprotybės, kiekvienas žmogus turi ribas, reikia jas jausti ir turėti savo režimą.

Suprantu, kad ją laikote viena iš savo mokytojų? O kokie dar sutikti žmonės jums taip pat imponavo?

Aišku, visada prisitaikai, kas tau tinka, ko gali pasimokyti. Kai stiprus, charizmatiškas žmogus, tai gauni daug įvairių pavyzdžių, iš kurių atsirenki, kas tau tinka. Didelį įspūdį kaip asmenybė man paliko ir Algirdas Brazauskas. Jį stebėti ir iš jo mokytis buvo vienas malonumas. Stebėtina, kaip garbaus amžiaus žmogus taip domėjosi visomis naujovėmis, kaip mokėdavo kiekvienam dėmesį parodyti. Nemažai imponavo Andrius Kubilius ir tas jo nuoširdus įsitraukimas bei paprastumas. Teko keletą minučių pasišnekučiuoti su Anglijos karaliene Elžbieta II. Ji taip moka sutelkti dėmesį į tą žmogų, su kuriuo bendrauja, kad pasijauti labai svarbi. Lyderio savybė ir yra, kad jis traukia žmones.

Kokį kelią teko nueiti, kad taptumėte tarptautinės kompanijos „Aviva Lietuva“ vadove?

Įmonė jau kurį laiką ieškojo vadovo. Po daugelio metų sužinojau, kad mane rekomendavo tuometinis Lietuvos banko vadovas, nes iki to laiko ministerijoje jau buvo tam tikrą pėdsaką palikusi. Tiek atrankos procesas į šias pareigas, tik darbo pradžia nebuvo lengvi. Aš ne tik nebuvau vadovavusi įmonei, bet niekada jokioje įmonėje net dirbusi nebuvau. Taigi visais aspektais man buvo iššūkis. Nors įmonė buvo jauna, vos pusantrų metų veikianti, bet kai tu ateini iš šalies, vieniems gal tai patinka, o kitiems gal ir ne. Teko užsitarnauti pasitikėjimą, autoritetą, pajausti kas svarbiausia, kaip vesti įmonę į priekį. Buvo ką veikti, todėl tie metai taip greitai praskriejo.

Jums, atėjusiai iš valstybinio sektoriaus, kokias svarbiausias pamokas teko išmokti, kaip tie patys dalykai veikia valstybiniame ir privačiame sektoriuose?

Pagrindinis dalykas – tai visiškai kitas požiūris į dirbantį žmogų. Dar ir iki šiol turbūt išlikęs požiūris, kad valstybei dirbantis žmogus yra blogas, biurokratas, o ir viduje mažai to dėmesio. Mažai kam rūpi, ar tu gerai jautiesi, ar turi viską, ko reikia darbui ir noro parodyti, koks tu svarbus. Tavo darbas priklauso tik nuo to, kiek tu savyje turi tos ugnelės ir vidinės motyvacijos. Vakarietiškoje privačioje įmonėje svarbiausia – didžiulis dėmesys žmogui, ryšys su juo, sugebėjimas organizuoti darbą taip, kad jis patirtų kuo mažesnį stresą. Iš pradžių tai buvo nesuvokiama, juk dažnai atrodo, kad verslininkams rūpi tik kuo daugiau darbuotoją spausti. O čia ateini į privačią įmonę ir pamatai visiškai kitokią kultūrą. Kiekvienas žmogus turi gerai ir oriai jaustis organizacijoje, turi norėti eiti į darbą. Kai lyginu su savo darbo pradžia, dabar to maksimalistinio entuziazmo mažiau. Jau užaugo kita karta, ji nebėra tokia alkana ir nerianti stačia galva. Dažnas žmogus dabar labiau vertina savo laiką, energiją, sprendimus, ieško savo gyvenime balanso. Jau nebėra vertybė, kad tu kas vakarą iki vėlumos praleisi darbe. Šie pokyčiai nėra blogi, nes tokie dalykai priverčia pasaulį ieškoti technologinių sprendimų, kuri robotus, automatizuoti procesus, kad žmonėms nereikėtų dirbti rutininio darbo. Galvojama apie tai, kaip optimizuoti darbą, kad žmogus nebūtų išspaustas kaip citrina, kad jis turėtų visapusišką gyvenimą. Privačiame sektoriuje – ir aiškesnis tikslo siekimas. Tu turi rinkinį finansinių rodiklių, kuriuos turi pasiekti, rasti kelią, kaip iki jų ateiti. Valstybiniame sektoriuje dažniausias tikslas mano laikais buvo dirbti taip, kad tavo srityje nebūtų skandalo. Jeigu žiniasklaida nieko blogo apie tave nerašo, vadinasi dirbi kaip ir gerai. D. Grybauskaitė parodė ir komunikacijos, viešųjų ryšių svarbą, kad reikia parodyti, kad tu ir gero kažką padarai. Prisimenu dar vieną dalyką, kuris man paliko didelį pėdsaką. Buvau paskirta į politinę komisiją, kur dalyvavo daug rimtų politikų ir buvo svarstomi svarbūs klausimai. Tai jau net ministerijos vyrai sakė: „Gal jau Astai čia per sunku, nesiųskim jos į tą peklą.“ O D. Grybauskaitė pasakė: „Asta gali viską, ji atlaikys.“ Ši frazė man iki šiol ausyse skamba. Tai padarė įtaką mano gyvenimui, padrąsino mane. Toks paskatinimas daug duoda, suteikia darbui prasmę. Padrąsinimai, paskatinimai gali padaryti didelė įtaką žmonių gyvenimui. Pati matau, kas nutinka su žmonėmis, kurie pradeda dirbti pas mus finansų konsultantais, kaip jie keičiasi. Ateina jauni žmonės ieškantys kelio, grįžę iš emigracijos, iš mažų miestelių, moterys, auginančios mažus vaikus, vyresni žmonės, praradę turėtus darbus. Jie persikvalifikuoja ir tarsi naują gyvenimą pradeda. Jie įsitraukia į veiklą, bendrauja su žmonėmis, užsidirba, mokosi finansų, investicijų, tampa šviesuliais ir pagyvina savo gyvenimą. Jie keičiasi kaip asmenybės ir vizualiai. Visa tai stebėti yra nuostabus jausmas. Ypač kai tu tam gali daryti tiesioginę įtaką. Tas matematikos, tikslumo ir darbo su žmonėmis derinys, bendro rezultato siekimo, pasidžiaugimo jais man ir sukuria darbo ir jo prasmės aurą.

Jūsų vadovaujamos įmonės vardą galima išvysti ant įvairių projektų – Gedimino prospekto plytelių, miesto dviračių, prasidėjus COVID-19 solidžią sumą skyrėte Raudonajam Kryžiui, kad būtų padedama seneliams ir vienišiems žmonėms. Ką jums reiškia socialiai atsakingas verslas ir ar tokie dosnumo momentai yra Lietuvoje veikiančios įmonės, ar visos grupės sprendimas?

Įvairiai nutinka – būna ir bendri, grupės sprendimai, kai visame pasaulyje palaikoma ta pati linija. Tarkime, bendradarbiavimas su Raudonuoju Kryžiumi yra stipri bendra linija. Tačiau yra dalykai, dėl kurių galime spręsti savo atsakomybės ribose. Daugybę metų rėmėme visos Lietuvos senelių namus, organizuojame pavasarines talkas, remiame kultūrinius renginius, aukojame kraujo. Čia ne tiek daug tų pinigų sąlyginai reikia, bet kur kas daugiau širdies. Juk šiuolaikinis verslas gyvena toje pačioje visuomenėje ir nori būti geru, vertinamu, gerbiamu jos nariu. Verslas tik tada bus sėkmingas, jei jis bus patrauklus žmogui, veiks garbingai ir atsakingai.

Kaip klostosi jūsų mergaitės likimas?

Vaiva pakeliavo po pasaulį, pasimokė. Dalyvavo programoje „Work & Travel“, gyveno Kanadoje, Londone. Smagu, kad apvažiavusi daug pasaulio, pagyvenusi įvairiose šalyse, pasimokiusi, grįžo į Lietuvą. Ji sako, kad Vilniuje gyventi geriausia. Dabar ji darbuojasi reklamos srityje.

Kalbant apie moterų karjerą nūnai populiarus terminas „stiklo lubos“. Jūsų nuomonė apie tai ir ar praktiškai teko su tuo susidurti? Ar jums teko įrodinėti, kad jūsų žinios ir verslo matymas nė kuo neprastesnis nei vyrų?

Pasitaiko įvairių situacijų. Pamenu dar tuomet, kai dirbau valstybiniame sektoriuje, tai tos mergaitės, kuri popieriukus nešioja, virsmas, kad tu gali tapti kuo nors reikšmingesniu, vyko ne taip lengvai. Pamenu, mums sakė: „Mergaitės, jums reikia vadovo, ieškokite direktoriaus.“ Kalbant apie „Aviva Group“ – tai ši tarptautinė įmonė tuo atžvilgiu taiko aukštus standartus. Tačiau Vakaruose irgi yra tam tikros tradicijos, dėl kurių moteriai nėra taip paprasta. Tarkime, susirenka vyrai, prasideda kalbos apie sportą, kitus dalykus, į kuriuos nelengva moteriai įsilieti. Tačiau profesiniu požiūriu vien dėl to, kad tu moteris, niekas ten nediskriminuoja. Dabar jau manau, kad moteriai kartais sunkiau ne pačioje darbovietėje, bet šeimoje ir asmeniniame gyvenime. Gal darbe tave vyrai priima kaip kolegę, tačiau ne visiems vyrams lengva atlaikyti žmonos profesinę sėkmę, jos triumfą, rūpesčius, įtampas, ilgas darbo valandas. Ir tai vyksta visuose visuomenės sluoksniuose, todėl moterims dažnai sudėtingiau padaryti karjerą, ne kiekviena tam ryžtasi, nes ne taip paprasta viską suderinti. Ir kiek ta visuomenė keisis ir bręs, tai ir nuo šeimos labai priklauso. Tačiau visuomenė jau daug sveikesnė. Kiek buvo patyčių iš moterų politikių, kurioms gal kiek sunkiau sekėsi, ar suklysdavo. O kiek vyrų, kurie ne patys sėkmingiausi, tai jie kur kas lengviau praslysta.

Jūs kryptingai vienu karjeros keliu žingsniuojate niekur iš jo neiškrypdama. O būna minčių imti ir pakeisti tą kelią, pereiti į kitą bendrovę arba daryti tarptautinę karjerą?

Būtų keista, jei per tiek metų nebūtų kilę įvairių minčių ir pasvarstymų, bet, matyt, nepasitaikė tokios lemtingos kryžkelės. Kol jaučiu, kad esu savo vietoje, einu į priekį šiuo keliu.

Citata iš vieno jūsų pasisakymo: „Pensininkai dažniausiai tyliai tyrinėja prekių kainas lentynose, sąžiningai didžiąją dalį pajamų palieka už komunalines paslaugas ir viena ausimi klausosi neįtikėtinų istorijų apie Vakarų Europos pensininkus, keliaujančius kruizais ir perkančius būstus šiltuose kraštuose.“ Skaudi pastaba. Kas turėtų pasikeisti, kad ir mūsų pensininkai irgi taip gyventų?

Tikiu, kad visa tai po truputį keičiasi. Aišku, ne tokiais tempais, kaip mes norime. Galvoju, kad ir pensininkų situacija pamažu gerėja, pensijos pamažu auga. Aišku, dar nėra tai, ko reikia, bet dabartinė karta jau turi galimybę kurti ir dėlioti savo gyvenimą taip, kaip nori, gali iš atlyginimo gyventi oriai, įsigyti būstą, keliauti. Jei nepamiršime, kad kiekvienas esame atsakingas už savo ateitį ir protingai bei atsakingai elgsimės su savo pinigais, tai jau bus didelis žingsnis į priekį. Valstybės galimybės ilgą laiką buvo labai ribotos, bet ji nenusišalina. Ir per pandemiją tie žmonės, kuriems labiausiai reikia paramos, ją gauna, pensijos nekarpomos, jos nemažėja. Taigi tikiu, kad viskas eina geryn. Turime atsakingai kurti tokį gyvenimą, kur būtų visiems gera ir oru gyventi ir tą turime daryti visi , – ir patys žmonės, ir valdžia, ir verslas. Toks būtų visuotinis harmoningas visos mūsų bendruomenės ėjimas į priekį.

Štai, pasibaigs karantinas, atsidarys sienos. Apie kokias išvykas, keliones pasvajojate?

Pirmiausia norėtųsi, kad bent iki Druskininkų galėtume nuvažiuoti. Na, o paskui – saulė, jūra, kalnai. Nesvarbu kur, svarbu, kad būtų galima perkrauti smegenis ir vėl pasijausti tais laisvais paukščiais, kurie gali pakilti, nuskristi, pabūti, atsigauti ir vėl sugrįžti.